AART architektai Norvegijos pakrantės rezidenciją priderino prie gamtovaizdžio

Nors perskaitau galybę įdomių dalykų susijusių su dizainu, architektūra, interjero detalėmis ar nei vienu iš jų, šįkart straipsnis bus įspūdingą architektų darbą. AART architektai pakrantės rezidencijos pastatą priderino prie gamtovaizdžio. Rezultatas išties draugiškas gamtai, žalias ir įspūdingas kaip pati gamta. Pastato priekis apkaltas medinėmis lentelėmis ir atrodo labai jaukiai bei natūraliai. Tačiau didžiausią įspūdį kelia formos, kurios atkartoja Norvegijos peizažą – kalnus ir fiordus.

Norvegija yra nepaprastai graži šalis. Keliaudami po ją matysite boluojančias kalnų viršūnes, sodriai mėlynus vandenis bei neperžengiamas girias. Taip pat suprasite, kad norvegai gerbia bei myli gamtą, tad nebando jos pakeisti, o stengiasi su ja susilieti. Bet kokia veikla bandoma išlaikyti pusiausvyrą tarp gamtos ir žmogaus poreikių. Tai – tik vienas iš įdomesnių norvegų pasaulėžiūros aspektų.

Norvegijoje gyvenamųjų namai pasižymi savo išsiskiriančiu jaukiu dizainu. Dažniausiai jie būna mediniai. Namų kambariai ir langai dažniausiai maži, kad juose kuo daugiau liktų šilumos šaltais žiemos vakarais. Beveik visuomet namo viduje rasite židinį. Senais laikais norvegai mėgdavo auginti žolę ant namų stogų. Stogai būdavo pagaminti iš medžių žievių, ant kurių būdavo pilamos durpės, kuriuos žiemą šildydavo, o vasarą vėsindavo namus.

Nors dabar kai kurie principai keičiasi, žvelgdami į šiuos Norvegijoje esančius namus aiškiai matome, kokios darnos galima pasiekti gyvenant santarvėje su gamta.

Šis danų architektų kurtas pastatas yra pirmasis įvykdytas etapas. Planuojama, kad pastatyti visi kompleksai sudarys ilgiausią Europoje medinių pastatų kompleksą. Medis ir dramatiška forma sukuria gyvą atmosferą, o vaizdas atrodo itin harmoningas.

Senoji architektūra. Lietuvos pramoninės architektūros paveldas

Miestų sociologų pamėgtais terminais tariant, šiuolaikiniai miestai „sprogo“ 18 a. pabaigoje, ir šis sprogimas, arba kitaip, jų augimas nuolat spartėjo 19 ir 20 a. Priežasčių ne viena, bet viena pati svarbiausia – pramonės perversmas arba industrinė revoliucija.

Ilgas Europos modernizacijos ir industrializacijos procesas lėmė masinę urbanizaciją ir kokybiškai naują erdvinę-architektūrinę miestų aplinką. Greta visuomeninės ir gyvenamosios paskirties statinių, kaip taisyklė, Europos miestų centruose vienas po kito dygo pramonei reikalingi statiniai – fabrikai, gamyklos, bravorai, pieninės, spaustuvės, sandėliai, lentpjūvės, dokai bei kiti objektai. Ne išimtis ir Lietuvos miestai, nors jų augimas keliais dešimtmečiais ir atsiliko nuo europinių tendencijų.

Lietuvos industrinės architektūros paveldas

Paveldo architektūros tyrinėtoja dr. Marija Drėmaitė atkreipia dėmesį, kad nors Lietuvą dažnai suvokiame kaip tradicinį žemės ūkio kultūros kraštą, vis dėlto neturėtume pamiršti, kad pramonės pokyčiai per pastaruosius du šimtmečius įnešė daug pokyčių, apie kuriuos geriausiai liudija būtent pramoninė architektūra.

Svarbiausi periodai ir grupės: dvarų pramonė, senoji miestų pramonė (iki 1914 m.), Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940) ir sovietinio laikotarpio (1940-1990) pramonė. Industrinis paveldas dvaruose ir miestuose Lietuvos dvarų pramoninis paveldas turtingas išlikusiais statiniais – daugiausia tai akmens mūro su įvairių stilių elementais dekoruoti malūnai, rūkyklos, ledainės, bravorai, kalvės, spirito varyklos (pvz.: Raguvėlės dvaro (Anykščių r.), Cirkliškio dvaro (Švenčionių r.), Beinoravos dvaro (Radviliškio r.), Pakruojo dvaro gamybiniai pastatai).

Įdomi šio paveldo dalis yra Rusijos Imperijos laikotarpio dvarų pramonine architektūra. Vyrauja sodybos su dideliu ūkiniu sektoriumi, kai kur steigėsi manufaktūrinė pramonė. Tuo tarpu miestų pramonė 19 a. Lietuvoje plėtojosi ne itin sparčiai ir veikė gana silpnai. „Miesto įmonės tik 19 amžiaus šeštajame dešimtmetyje ėmė naudoti garo variklius, virto tikrais fabrikais ir pradėjo pramonės perversmą Lietuvoje. Iki 1900 metų sparčiai vystėsi mašinų gamyba, metalo apdirbimas, odos, statybinių medžiagų, popieriaus ir maisto pramonė, imta statyti jai skirtus pastatus. Pramonės objektai didžiuosiuose miestuose priklausė atvykėliams pirkliams, miestiečiams.

Jie buvo susipažinę su technologijos naujovėmis, statė specialius gamybai pritaikytus pastatus.“ (Drėmaitė, Marija. Pramoninė architektūra Lietuvoje. Šiaurės ir Baltijos pramonės paveldo praktika, 2000-2002). Įdomiausi architektūriniu požiūriu pramonės objektai yra išlikę daugiausiai Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose.

Iš Kauno pramoninės architektūros istorijos Kaunas – poindustrinis miestas, kuriame pramonės perversmas lyginant su kitais Vakarų Europos miestais prasidėjo gana vėlai, tik 19 a. II-oje pusėje. Tačiau šiandien galime didžiuotis pakankamai gausiu pramoninės architektūros paveldu, išlikusiu centrinėse miesto zonose, apsuptose vaizdingo gamtinio karkaso.

Industrinis paveldas

Vertingose miesto teritorijose fabrikai ir gamyklos kūrėsi tuometiniuose priemiesčiuose (kur buvo laisvos žemės), upių pakrantėse (prie Nemuno ir Neries, nes vanduo buvo reikalingas gamybai ir įrenginių aušinimui, uostai ir prieplaukos – krovinių ir medžiagų gabenimui) prie geležinkelio trasų ir pagrindinių sausumos kelių. Šie faktoriai nulėmė tam tikrą geografinį pramonės zonų išsidėstymą ir būdingą pramoninės architektūros paveldo objektų koncentraciją mieste. Gubernijos laikotarpiu didžiausios pramonės statinių sankaupos išsidėstė Karmelitų (dab. Naujamiestis) ir Šančių rajonuose (prie Nemuno ir geležinkelio).

Ankstyvoji pramonė taip pat kūrėsi Vilijampolėje ir Jonavos gatvėje (pries Neries upės). Tarpukariu susiformavo pramoniniai kompleksai dabartinėje Fredoje bei Aleksote (prie Nemuno ir Kauno Tvirtovės laikų siaurojo geležinkelio), o per trumpą socialistinio realizmo laikotarpį keli pramoniniai kompleksai buvo pastatyti Žaliakalnio ir Senamiesčio rajonuose. Taigi, visos istorinės Kauno pramoninės teritorijos yra išsidėsčiusios dabartiniame miesto centre arba netoli jo.

Kauno industrinės architektūros įvairovė

Kaip ir kitų miestų pramoninei 19 a. architektūrai būdinga tai, kad ankstyvuosiuose Kauno pramonės statiniuose funkcija būdavo tarsi įspraudžiama į architektūrinį, dažnai puošnios, architektūros kevalą. Todėl to laikotarpio pramonės pastatai savo išvaizda artimesni visuomeniniams ir gyvenamiesiems pastatams.

Pavyzdžiui, 1853 m. pastatytas neogotikinės architektūros „I. B. Volfo“ bravoro kompleksas; 1894 m. neoklasicistinės ir neobarokinės architektūros „Minervos“ fabriko kontora (dabartinė stoties administracija ir keleivių bei bilietų kasų salė). Ir tik 20 a. ima įsigalėti nauji, pramoninei architektūrai būdingi tūriai. Kauno pramoninė architektūra, kaip ir viso tarpukario laikmečio architektūra išsiskiria savo pažangiais modernizmo architektūros sprendimais. Išpopuliarėja modernios karkasinės konstrukcijos, pramonės pastatų estetika atliepia svarbiausią funkcionalizmo architektūros kodą: forma seka funkciją. Industrinio paveldo klasika Kauno „Pienocentro“ fabrikas laikomas vienu geriausių pramoninės architektūros paveldo pavyzdžių ne tik Kauno, bet ir Lietuvos mastu.

1934-1939 m. statyto komplekso autoriai: architektai – Bronius Elsbergas, Jonas Kovalskis-Kova, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis; inžinieriai – Telesforas Prijalgauskas, Algirdas Prapuolenis, Anatolijus Rozenbliumas. Tai žymiausi to meto Lietuvos architektai ir inžinieriai, išsilavinę vakarietiškose architektūros mokyklose. Jų suprojektuotas fabrikas simbolizavo tarpukario modernizmo pramoninės architektūros triumfą. „Pienocentro“ privalumai: išskirtinė, originali pramoninė architektūra, reprezentuojanti Kauno identitetą, tuo pačiu dėl savo modernių ir įdomių formų galinti atlikti pastato-simbolio vaidmenį. Didelės, aukštomis lubomis, vientisos ir struktūruotos, modernaus gelžbetonio konstrukcijų erdvės. Pastatų kompleksas yra miesto centre, šalia upė – patrauklus gamtinis elementas.

Šaltinis: http://www.spec.lt/